Question

Su vyru susituokėm Bažnyčioje, nes buvau nėščia - tiekėti pasiūlymo nesulaukiau, tačiau mano tėvai per mėnesį laiko suorganizavo visas vestuves. Kursų bažnyčioje irgi nelankėme (kadangi turėjome kunigą pažįstamą). Pati aš tada tikrai žinojau, kad tokio vyro nenoriu (tiek proto dar turėjau, kad pavardės nesikeisti, bet, kad prie altoriaus neiti, tai ne), ruošiausi egzaminams, ir man medicinos studijos buvo žymiai svarbiau, negu "falšivinė" ir netikra, kaip tuo metu jaučiau, ceremonija. Su Dievu santykio nejaučiau - apie dešimt metų buvau atitrukus, kadangi visas mano tikėjimas baigėsi kartu su senelės išėjimu. Net suknelę tik paskutinę savaitę pirmoje pasitaikiusioje parduotuvėje nusipirkau... Tuoktuvių metu - nualpau, šiuo metu suprantu, kad tai buvo visiškas nepriėmimas tos situacijos, kuri vyko, o ne dėl nėštumo. Kažkiek norėčiau pasidalinti ta atsakomybę už santuoką prieš Dievą su savo tėvais, kurie padarė sprendimą už mane, su kunigu, kuris nepažiūrėjo principingai į kursų lankymus, pykstu ant jų. Šiuo metu esame visgi išsiskirę, turime trys vaikus ir toliau nenorėčiau jo, kaip vyro šalia savęs. Taigi, ar tokį susituokimą traktuoti kaip sąmoningą žingsnį, ir ar gero žmogaus paieška (vyro) būtų nuodėmė? Ačiū

Answer 1

Reiia kreiptis į bažnytinį teismą, kuris viską ištirs, o jei pasirodys kad santuokai trūko tikros savo valios, arba buvo rimtas svarbių santuokos dalykų nesuvokimas, gali pripažinti santuoką negaliojančia ir atleisti nuo santuokinio ryšio.

Comments

Kun. Vytautas B. labai įdomu ar yra pasaulyje dalykų, kurių bažnyčia nesugebėtų ištirti? :)))

O žmonės myli vienas kitą ir be bažnyčios pagalbos.