Silvija, žmonių santykiai yra be galo sudėtingas ir subtilus dalykas.
Labai labai daug, daugiau nei pusė sutuoktinių, gyvena jau nemylėdami ir negerbdami vienas kito, arba nepasitikėdami vienas kitu. Gyvena tai jie iš įpročio, dėl aplinkinių nuomonės ("ką žmonės pasakys"), dėl vaikų, dėl bendro turto.
Gali pykti kiek nori, bet jei žmoguje nėra ar išnyko meilės jausmas kitam, jo niekaip nepriversi mylėti, nes tai neįmanoma.
Kai kurie žmonės greitai susižavi kitais ir ieško tai, ko trūko vedybiniame gyvenime. Tavo tėvų istorija irgi nėra išimtis; tai tiesiog klasikinis atvejis; lyg iš filmo.
Patikėk, tavo tėtis tikrai neretai prisimena gyvenimo su tavo mama, šiltą, malonų laiką pragyventą kartu ir tokių minčių pas jį daug daugiau, nei tau atrodo.
Nežinau visokių aplinkybių tavo situacijos, tačiau džiaukis, kad tavo tėtis jaučiasi gerai ir nesijaučia vienišu. O juk neretai būna atvejų kai vaikai netenka abiejų tėvų; štai tada tikra tragedija vaikams.
Prieš daug metų mirė mano mamos geriausia draugė. Nuostabi moteris buvo, reto grožio, aukšta, protinga, nuoširdi ir labai žinoma visame miestelyje; šeimoje augino dvi dukras. Mirė ji, susirgusi smegenų vėžiu. Visas miestelis ją laidojo. Po žmonos mirties, likęs vyras ėmė labai daug gerti, iš nevilties ir didelio sielvarto; irgi netrukus jis mirė, ir dvi dukros liko gyventi su močiute...