Question

GJK

Neseniai buvau užpultas ir gan stipriai sužalotas. Parašiau pareiškimą, kaltininkui gręsia nelaisvė, taip pat turės atlyginti žalą.

Aš asmeniškai pykčio nejaučiu, keršto nenoriu. Kaip reiktų pasielgti kaip krikščioniui? Atleisti teisiškai? Atleisti širdyje, bet leisti sėsti į kalėjmą už nusikaltimo pasėkmes? Pasikliauti teismo sprendimu ar jeigu siūlo susitaikyti, tada susitaikyti?

Comments

Niekas už tave ir nepasakys.
Aš tikiu, kad pvz. gali gauti vieną iš palaiminimų kai laiminsi žydą (nors ir žmogžudį) sėdintį kalėjime nes parašyta (gal netiksliai cituoju) : "kas tave laimins bus palaimintas" ir "tavimi laiminsis visos pasaulio tautos". Tai nereiškia, kad tokį reikia išleisti iš kalėjimo.
Lengva patarti, bet atleisti reikėtų vienareikšmiškai pagal Tėve mūsų maldos taisyklę. Tai nereiškia bičiuliautis, kartu gerti alų, žvejoti.. Galbūt vengti vėliau bet kokio kontakto, neišvangiamai susitikus elgtis atsargiai, nepatikliai, šaltai.. aš nežinau, bet atleist iš širdies ir sielai geriau.
Bet kaip teisme elgtis tik Jūs ir advokatas turbūt geriausiai žinosit

---

Ar kaltininkas su Jumis nesusisiekė, neatsipašė, nepasiaiškino, neatlygino visos turtinės (sveikata, gydymas, kelionės išlaidos pas daktarus, mokamos gydymo paslaugos, kitos išlaidos, nuostoliai, nedarbingumas, negautos pajamos, įprasto gyvenimo būdo sutrikdimas ir t. t. ir pan.) ir neturtinės žalos (įskaitant artimųjų išgyvenimus)? Nuoširdžiai neatgailavo? Tada pasitikėkite teismu,- įvertines visas aplinkybes teismas teskirs jam tinkamą ir adekvatų gydymą... (jei teismas nuspręs kad jam tinkamiausias vaistas kalėjimas, teismas specialistas!). Bet jei taip beatodairiškai ir neva „krikščioniškai“ [jam rimtai neatgailaujant ir neatsiteisiant / neatlyginant (net tokia išpažintis negaliotų)] atleisite,- jis tikėtina ir toliau luošins žmones ir Jūs netiesiogiai būsite jo bendrininku,- „kas gelbsti vanagą, atsako už jo nagus“ [netaikytina paukščiams, nes gamtoje vanagai TOBULAI atlieka jiems Dievo pavestąsias funkcijas]. Jei jis sieks susitaikyti vien dėl to, kad išvengtų kalėjimo,- argi tai susitaikymas (forma be turinio)??? Jūs nesate visiškai laisvas šiame reikale... Turite jausti ir atsakomybę...

---

Toks jau sutapimas, jog ir aš prieš kelioliką metų buvo žiauriai sužalotas; aštriu kastetu sužalota galva bei veidas. Buvo ne viena siūlė, ne viena operacija, po to plastinės operacijos...
Užpuoliko policija per daug nesistengė ieškoti.

Ką jaučiau? Iš pradžių jaučiau didelį pyktį, kerštą, nei neapykantą; o juk taip yra žemiška jausti šiuos pojūčius, ar ne?
Bet kas iš to?
Pyktis ir keršto troškimas dingo, neapykanta ištirpo, man supratus koks žmogus yra silpnas padaras visame kame, šiame mums ypač ribotai suvokiamame pasaulyje.

Nei teismai, nei bausmės nepadaro žmogų geresniu; niekada tokiu nepadaro!
Tada iškyla klausimas kaip pasielgti teisiškai.

Kiekvienas žmogus puikai žino kas yra gera ir kas yra bloga. Ir kiekvienas privalo atsakyti už savo samoningus veiksmus.

Taigi, širdyje atleisk jam, tačiau iš  teisinės pusės jis privalo atsakyti ką padarė.

Neprotinga sakyti, jog "jis tikėtina ir toliau luošins žmones ir Jūs netiesiogiai būsite jo bendrininku", nes ne tu jam esi teisėjas.

Žmonės nesikeičia iš esmės.

---

Šiai dienai suprantu, kad žmogus kuris padaro kitam žmogui tokius sužalojimus. Jis tuo metu yra įsiūčio, kažkokio susikaupusio pasiutimo pilnas tik jam vianam žinomo pykčio prasiveržimas į kitą žmogų, žmogų kuris nekaltas dėl to skriaudiko bėdų, ktiesiog užkliuvo tame kelyje.
Tai nė kiek nemažina atsakomybės.
ir dar vis labiau manau, kad meilės kiekis šiai žemei yra atseikėtas tam tikra dalimi. nes jeigu vienoje patalpoje yra pvz. 10 žmonių ir visi jie elgiasi tobulai ir jie visi rodo artimo meilę tai kažkodėl koktu darosi. Ir tai nesuprantama.

Answer 1

Krikščionis turi teisę ieškoti teisingumo teisme, o kaip nubausti - jau teismo kompetencija. Taigi, sprendimą reikėtų palikti teismui, o pačiam tiesiog nelinkėti tam žmogui blogio, netrokšti dar didesnio keršto, ir to pakanka.