Jei kunigai neatsakė į klausimą, tai, matyt, ir nežino atsakymo :))
Iš tikrųjų niekas iš mirtingųjų gerai nežino kas yra žmogaus dvasia.
Iš esmės - žmogaus dvasia yra tai, kas skiria žmogaus gyvą kūną nuo negyvo.
Žmogaus dvasia yra nemirtinga; ji atsiskiria nuo žmogaus kūno jam nustojus gyvuoti.
Mirtis žmogui nėra nei geras, nei blogas dalykas. Mirties nereikia bijoti, tačiau savo gyvybę reikia saugoti.
Kodėl žmogus bijo mirties ?
- Todėl, kad žmonės neturi jokios patirties apie tai.
Kai valgome medų, žinome, jog jis labai saldus. Mes juk nekišime rankas į ugnį, nes jau žinome, jog nudegsime ir labai skaudės. Mes baiminamės aukščio, nes žinome, kad galime nukristi.
Tačiau mes neturime jokios patirties apie mirtį.
Iš tikrųjų, žmonės mirties bijo kaip įvyksiančio proceso.
Mirtis yra tarsi "peržengimas" per slenkstį į kitą pusę. Ir jeigu kiekvienas iš mūsų suprastume kas tai yra ir ką tai reiškia - užtikrinu, visi pakeistume savo mąstymą bei gyvenimą kardinaliai, iš esmės.
Mirus žmogaus kūnui, jo dvasia akivaizdžiai ir objektyviai pamato koks iš tikrųjų jis buvo šiame gyvenime čia, Žemėje; koks jis buvo geras ar blogas Dievo akivaizdoje.
Gyvenime žmogui reikia visaip vengti trokšti garbės, valdžios, turtų bei pataikavimo savo kažkokiai aistrai - būtent jie yra pagrindiniai "akmenys po kaklu", nugramzdinantys žmogaus dvasią į beviltiškumą ir paliekantys žmogų begalinėje savigraužoje dėl nerūpestingo savo gyvenimo.
Kiekvienas žmogus puikiai, idealiai žino kas yra gera, o kas yra bloga.
Niekada neik prieš save; neik prieš savo sąžinę !
.
