Sveiki, Vytautai,
Ačiū už atsakymą. Visą laiką įdomu pasiskaityti įvairias protingų žmonių interpretacijas, o religija turi gilias tradicijas, jos dogmas kūrė, analizavo didelė gausybė filosofų.
Esu tas draugas, kurio dukra pateko į reanimaciją, kuris ir ištarė tuos žodžius "Čia Dievo tikrai nėra!".
Tai nebuvo skausmo ir nusivylimo šūksnis. Esu anti-teistas ir toks esu seniai, o apibendrintu ateistu esu jau nuo vaikystės laikų, gal net jau kokius 20 metų.
Gyvenime teko atlaikyti nemažai žmonių atakų dėl to, kad nesituokiau bažnyčioje, nekrikštijau savo vaikų, įtakojau savo žmonos pažiūras. Man tai nieko- aš esu užtikrintas, pasitikintis ir neblogai pasikaustęs (lyginant su paprastais žmonėmis, įskaitant ir tikinčiuosius) religijos temose, o žmonai tuos priekaištus ir atakas teko sunkiau iškęsti.
Tikrai dažnai girdėdavau frazę, kad Dievas yra visur. Buvo ironiška ir kurioziška, kai palatoje, kurioje 12-14 metų berniukas vaikas verkia sau vienas, iš nevilties, kito net nelanko jo paties tėvai. Ir otkių bėdų buvo daugiau. Prisiminiau ir tai, kaip praeityje teko pereiti per vaikų reabilitacijos skyrių, kur vaikai iš naujo mokėsi vaikščioti, judėti, o galop patekau į nudegimų skyrių, kur pamačiau ir išgirdau tokių dalykų, apie kokius net baisu pagalvoti.
Taigi, buvo ironiška ir kurioziška, kai į galvą pati savaime šovė mintis "čia tai tikrai Dievo nėra", tarsi atsakymas visiems tiems tikintiesiems ir prikaišiojantiesiems.
Uždavėte Aleksandrui klausimą kodėl jis yra agnostikas. Nežinau kodėl jis yra toks, bet žinau kodėl aš esu toks - visi įrodymai, logika ir racionalus protas - viskas yra prieš religiją, Dievą ir šių dalykų egzistavimą.
Šį klausimą uždavė Aleksas, ne aš. Aš žinau kodėl mano vaikas patyrė baisią traumą, kodėl kitų tėvų vaikai kenčia ligoninėse. Monetą išmetus - Dievas nesirenka metimo baigties - tai yra atsitiktinumas. Toks pats atsitiktinumas yra ir nelaimingi atsitikimai. Jeigu tėvai neatsakingi, nepalankios aplinkos sąlygos - šansai prastėja. Bet vis dar tai atsitiktinumas.
Pamenu, kai dalyvavau savo pirmojo vaiko gimime ir gavau jį į rankas - aš buvau šoke. Visą laiką buvau šoke ir tada man šį mažą stebuklą padavė į rankas. Viskas apsivertė, negirdėjau nieko aplinkui, net neišgirdau gydytojų klausimo, kai tris kartus manęs paklausė kiek valandų, kad registruotų vaiko gimimą.
Kai atsitokėjau mane apėmė baisus pyktis ir įniršis - ant kiek supuvę turi būti žmonės, kad tokį nekaltą, neįtikėtiną padarėlį apkaltintų nusidėjeliu ir pripaišytų jam pirmąją nuodėmę??? Nėra žodžių, kurie sugebėtų apibūdinti tai, bet artimiausi jų - NIEKŠYBĖ!!!
Niekas nėra Dievo valioje. Nes aukščiausioji galia yra ne danguje. Ten, kaip sako mano pirmokė - kometos ir mėnulis, o aukščiausioji galia yra mūsų galvose, smegenyse, kurios analizuoja ir renkasi savo kelią ir poelgius. TIk kartais mūsų planus sujaukia ir pakreipia chaotiškai besisukanti likimo ruletė.
Ačiū už Jūsų atsakymus tiek šioje, tiek kitose temose - šį tinklalapį įdomu pasiskaityti ir skaitau tai reguliaria. Esu skaitęs Bibliją, kitus religinius veikalus, nuolatos dalyvaujau ateistų diskusijose ir nors esu anti-teistas - nesu radikalus, esu maksimaliai objektyvus ir stengiuosi būti liberalus. Man įdomi filosofiniai gyvenimo aspektai, o dvasinis gyvenimas - vienas Jų. (Dvasingumą visiškai atskiriu nuo religingumo ir save skaitau dvasingu, nors tai visiškai nesusiję su absoliučiai jokiomis religinėmis praktikomis, tikėjimais į kažkokias kitas galias).
Martynas.
P.S. Mano jaunėlė yra jau išleista, guvi ir sveika.
