Dievas tikrai turi Jums laiko, žmogiškai kalbant, jis nenustoja galvojęs apie Jus ir džiaugiasi kiekviena akimirka, kai parodote jam dėmesio. Tai gimtosios nuodėmės, o gal pragaro pagunda, arba žmogiško silpnumo diegiama mintis, kad aš Dievui nesvarbus, iš to logiškai turėtų sekti, kad ir man Dievas gali nebūti svarbus. Taip įkrintama į tikėjimo atšalimą ir netikėjimo beprasmybę. Dievas nei akimirkai nepamiršta kiekvieno iš mūsų ir nenustoja mylėjęs - tai pati pagrindinė tikėjimo tiesa, ant kurios statomas visas religinis gyvenimas.