Question

Labas rytas.

Dabar 5h ryto, kai rašau tai. Mano istorija labai ilga jei ją pasakočiau, nors esu 26m. Ne baisiai senas dar. Todėl nepaskosiu gal, nors ir įdomi. Buvau stiprus krikščionis, tačiau iš dvasinio pasaulio kažkas iš viršaus ar apačios atėmė iš manęs krikščionišką tikėjimą. Nors to ir nenorėjau. Tas įvyko, kai buvau paragintas išsinagrinėti žydų tikėjimą ir kodėl jie atmeta Jėzų kaip mesiją. Visgi tikėjimas liko kažkuo iš aukščiau vis tiek. Ir labiausiai širdyje norėtųsi gyventi vienuolišką gyvenimą, maldoje, meditacijoje (klausime, laukime) ir galbūt pažinti Dievą labai artimai ir atrasti Jo kelią taip. Esu patyręs visokių stebuklų, kai buvau krikščionis, to nepamiršau, dėl to negaliu nurimti ir viskas taip beprasmiška dabar. Mano klausimas: ar galėčiau būti vienuolyne nesimelsdamasis Jezui? O atlikdamas savo asmeninę paiešką maldoje ir meditacijoje?  Nes iš tikrųjų baisiai sunku yra pasaulyje. Praktiškai beveik neįmanoma ypač šiuo mano gyvenimo laikotarpiu, o širdyje liūdesys, pyktis, sumaištis, kad taip viskas vyksta. Pats Dievas tyčiojasi iš manęs. Jei negalite priimti, gal žinote kažkokių alternatyvų man šiame pasaulyje, kur būčiau priimtas?

Dėkoju. :)

Comments

JN 14, 6 – 14 „NIEKAS NENUEINA PAS TĖVĄ KITAIP, KAIP TIK PER MANE“.

Jėzus tarė Tomui:
"Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę".

Pilypas jam sako: "Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana".

Jėzus taria: "Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: 'Parodyk mums Tėvą'?! Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų!

Answer 1

Jūsų situacija panaši į paauglišką maištavimą, visus atmetant, o kartu tikintis, kad jie visi liks tau ištikimi ir įsipareigoję. Nebūtų keista, kadangi šiais laikais jaunimas bręsta vėliau. Išeitis vienintelė - ateiti į žmonių bendruomenę, priimant iš jų ir pačiam atiduodant tai, kas būtina. Į vienuolyną einama ir nariai priimami ne atsiskirti nuo ko nors, o vienytis į bendruomenę vardan bendro tikslo, todėl reikia nepamiršti, kad jei pagrindinė intencija atsiskirti ir užsidaryti vienume, tai būtų kardinaliai nesuderinama su vienuoliniu gyvenimu.

Praktinė dalis: į jokį krikščionišką vienuolyną nepriimami tie, kurie netiki, neišpažįsta arba negarbina Kristaus.