Bet kokia malda už kitus yra užtarimo malda. Vadinamieji charizmatiniai judėjimai ir pamaldumo formos Bažnyčioje šiam terminui suteikia specifinę prasmę savo viduje. Aplamai po II Vatikano susirinkimo kilo nemaža maldos ir dvasingumo sąjūdžių, ieškančių sąsajų su pirmųjų amžių Bažnyčia ir siekiančių stipraus poveikio emocijų srityje. Bažnyčia tai leidžia, tačiau stiprų emocinį poveikį ir jo pasekmes ne visada suvaldo kiekvienas aktyvus maldų dalyvis, nevienodai pakelia ir pasyvesni. Patys judėjimai ir jų maldos turi Bažnyčios pritarimą, kai atitinka jos mokymą. Už tuos dalykus atsakingi vietos vyskupai. Gebėjimą melstis tokiose bendrijose patvirtina jų vadovai, o siuntimą viešai melstis už kitus turėtų teikti vyskupai.