Question

Viena mergina suranda vaikiną, gyvena su juo, kaip su vyru, pastoja, padaro abortą, paskui jie išsiskiria, ji susiranda kitą, dar keli abortai, paskui kitą, ir kitą, ir taip tęsiasi iki gyvenimo pabaigos. Senatvėje, kai kūniškos aistros aprimsta, ji susimąsto ir nueina nuoširdžios išpažinties. Išrišimą ji gauna.

Kita mergina įsimyli vaikiną, bet nori padaryti viską pagal krikščionišką tvarką, todėl jie susituokia Bažnyčioje. Bet jos vyras po kelių metų santuokos tampa agresyvus, smurtaujantis, nesilaikantis pagarbos ir meilės priesaikos. Ji išsiskiria su juo civiliniu būdu, bet priežasčių anuliuoti bažnytinę santuoką lyg ir nėra, juk ją sudarant nebuvo ardančių kliūčių. Dabar, jei ji susiranda kitą vyrą ir nori sukurti su juo šeimą, ji Bažnyčios akyse amžinai lieka gyventi nuodėmėje, kurios per išpažintį neatleis.

Kaip gali būti tokie du skirtingi gyvenimiški keliai vesti į tokį priešingą rezultatą? Negi vienintelis būdas antrai merginai gauti išrišimą - iki gyvenimo pabaigos likti vienai ir susilaikyti nuo šeimos ir bet kokių santykių? Negi Bažnyčia nori, kad tokioje situacijoje ji geriau liktų santuokoje, kurioje patyrė smurtą, pažeminimą ir skausmą?

Comments

Baznycioje visi nusidejeliai kurie turi nesantuokiniu santuokiu yra laikomi paleistuviais o santuoka yra toks dalykas kuris yra neišardomas šventajame rašte yra parašyta kad ka Dievas sukure zmogus teneiškiria. Kiekvienas zmogus prieš susituokdamas turi rimtai apsvarstyti savo sprendima o ji priemes nebegali jo atsimti. Artimo isizadejimas nesvarbu koks jis be butu yra nuodeme nes Dievas sake mylek savo artima

Answer 1

Bažnyčia tikrai nenori, kad kas nors patirtų smurtą, kančią, neištikimybę ir kitokius blogius. Dėl to Bažnyčia reikalauja tinkamo priešsantuokinio pqasirengimo, o santuokos metu prisiekti, kad sutuoktiniai vienas kitą mylės, bus ištikimi, rodys pagarbą ir iki mirties neapleis. Jei taip nėra, tai ne dėl Bažnyčios paskatinimo, bet dėl žmonių kaltės.

Bažnyčia niekada neskirsto "kas kaltesnis", o Dievo autoritetu atleidžia nuodėmes visiems, kas tik nuoširdžiai nori gauti atleidimą ir toliau gyventi be nuodėmės. Norint gauti atleidimą - būtina ir savaime suprantama sąlyga - atsižadėti nuodėmės. Paleistuvavimo atveju tą padaryti gali kiekvienas, kuris su partneriu neturi bendro pastovaus gyvenimo. Atgailojantysis pažada, kad nenusidės, o Bažnyčia patiki jo gera valia. Jei vėl nusidėtų - ir vėl patiki. Tas, kuris nesantuokinį gyvenimą turi bendruose namuose su partneriu, neturi galimybės net pažadėti, kad atsisako nuodėmės, todėl ir atleidimas neįmanomas, kol padėtis nepasikeis. Bažnyčia yra Kristaus įpareigota ir visada pasirengusi atleisti net sunkiausias nuodėmes kiekvieną kartą, kai žmogus nori iš jų išsivaduoti ir taisytis. Tačiau kol išsivaduoti, taisytis nesutinka, atleidimas nėra įmanomas dėl pačios dalykų prigimties.