Viena mergina suranda vaikiną, gyvena su juo, kaip su vyru, pastoja, padaro abortą, paskui jie išsiskiria, ji susiranda kitą, dar keli abortai, paskui kitą, ir kitą, ir taip tęsiasi iki gyvenimo pabaigos. Senatvėje, kai kūniškos aistros aprimsta, ji susimąsto ir nueina nuoširdžios išpažinties. Išrišimą ji gauna.
Kita mergina įsimyli vaikiną, bet nori padaryti viską pagal krikščionišką tvarką, todėl jie susituokia Bažnyčioje. Bet jos vyras po kelių metų santuokos tampa agresyvus, smurtaujantis, nesilaikantis pagarbos ir meilės priesaikos. Ji išsiskiria su juo civiliniu būdu, bet priežasčių anuliuoti bažnytinę santuoką lyg ir nėra, juk ją sudarant nebuvo ardančių kliūčių. Dabar, jei ji susiranda kitą vyrą ir nori sukurti su juo šeimą, ji Bažnyčios akyse amžinai lieka gyventi nuodėmėje, kurios per išpažintį neatleis.
Kaip gali būti tokie du skirtingi gyvenimiški keliai vesti į tokį priešingą rezultatą? Negi vienintelis būdas antrai merginai gauti išrišimą - iki gyvenimo pabaigos likti vienai ir susilaikyti nuo šeimos ir bet kokių santykių? Negi Bažnyčia nori, kad tokioje situacijoje ji geriau liktų santuokoje, kurioje patyrė smurtą, pažeminimą ir skausmą?