Garbė Jėzui Kristui! Ar nuodėmė įtarinėti, įtariai galvoti apie kitą?

Paklausė Karolismil Rugpjūčio 9, 2011 Tema: Nuodėmė
Garbė Jėzui Kristui! Ar nuodėmė įtariai galvoti apie kitą, įtarinėti jį, pasikliauti įtarimu, kad kitas kažką darytų kokioje nors situacijoje? Rodos skaičiau kažkur, kad neglima taip daryti (?), bet nežinau. Dėkoju iš anksto.

Atsakymai: (2)

Atsakė kun. Arūnas Rugpjūčio 31, 2011
Neaiškus jūsų klausimas, reikėtų jį aptarti susitaikinimo sakramente. Esame kviečiami gyventi pasitikint artimu.
Atsakė bralgis Rugsėjo 25, 2011

Profesoriau M...! Garbė Jėzui Kristui!

Jūsų klausimai, kaip visada, intriguojantys ir skatinantys mąstyti [niekaip negaliu pamiršti mūsų rafinuotos ir santūriai džiaugsmingos paskutiniosios debatų serijos].

Jei man būtų leista išsakyti savo kuklią ir tikrai neakademišką nuomonę šiuo svarbiu klausimu... :)))

Žodžiu - 

Aną dieną išsivedžiau sau pačiam teoriją, kad pasidavimas pagundai (esu beveik tikras, kad tai - gundymas) galvoti: "aš žinau ką jis dabar galvoja" - yra baimės išraiška.

Paaiškinu -

Kitas žmogus mums visada yra slėpinys. Ir mūsų pasitikėjimas - nuolat išbandomas. Tiesą sakant - menkai pasitikime kitais žmonėmis. Žymiai saugesni esame kai galime juos kontroliuoti - nuspėti (ar nustatyti, ar išprovokuoti, ar pakreipti mums tinkama linkme) jų elgesį, atpažinti ką jie galvoja, ką jie apie mus mano ir t.t.

Palikti priešais mane esančiam žmogui laisvę - mąstyti ką nori, gyventi ir elgtis kaip nori - ir tuo pat metu nesibrauti į jo vidų bandant sukontroliuoti "kaip ten viskas vyksta" - nemenkas pasitikėjimo iššūkis.

Pavyzdžiui -

Kai sakau kokį nors mokymą, labai dažnai pastebiu savyje norą sulaukti reakcijos, kad žmonės supranta apie ką yra kalbama. Arba - reakcijos, kad chebra "su manim" - t.y. manęs klausosi. Arba - reakcijos, kad chebra man pritaria.

Ir tai jau yra tam tikra kontrolė. Nesakau, kad ji visada bloga.

Bet įmanoma pasiekti lygį, kai jau sakau: "aš žinau, kad tas žmogus (apie mane) galvoja taip ir anaip". Čia - analogiškas būdas kontroliuoti, kylantis iš baimės pasitikėti kitu žmogumi. Pirmiausia reakcija į tokį gundymą turėtų būti klausimas: "pala... ar aš tikrai bijau to žmogaus, jo nuomonės, jo poelgių?"

Argi reikia sakyti, jog labai dažnai (tiesą sakant - beveik visada) klystame darydami tokias "diagnozes"? Ir taip atveriame galimybes velniui kurti tarp manęs ir ano žmogaus melo sieną? Juk pradėjus "žinoti" ką kitas žmogus galvoja - labai greitai rasime tam "žinojimui" visokių patvirtinimų ano žmogaus elgesyje, jo žodžiuose ir t.t.

O po to, kai pagaliau su tuo žmogumi pasišnekame ir išdrįstame pasakyti, kad galvojome, jog "žinojome ką jis manė" - pasirodo, jog žiauriai klydome ir skaitėme visai ne tuos ženklus, kuriuos reikėjo skaityti, arba skaitėme juos visai ne taip - nes kitas žmogus visada kitoks, ir netgi toks pat elgesys kaip mano, jo atveju reiškia kitus dalykus!

Ir va tada, jei mūsų baimė stipri, gali būti, kad netgi nepatikėsime tuo ką sako tas žmogus, ir liksime prisirišę prie savo "susikurtojo" ano žmogaus paveikslo, sakydami, kad "jis meluoja"... Vienintelis kuris šitos situacijos džiaugsis - tai velnias.

-x-x-x-

Gerbiamasis Profesoriau M...! Labai atsiprašau už tokį diletantišką ir negrabų, perkrautą gausybe žodžių diskursą... Suprantu, kad Jūsų mintys siekia žymiai toliau ir giliau, nei vargano studenčioko Akelaičio mintys... Tačiau noriu Jums padėkoti, kad leidžiate tobulėti, kviesdamas mus atsakinėti į šiuos klausimus, į kuriuos Jūs, žinoma, turite kur kas gilesnius ir gerokai pranokstančius mūsų mąstymo galimybes atsakymus!

Geriausi linksėjimai Jūsų kraštui! :)))

Užduoti Klausimą

Temos


...