Noriu paklausti, ar impulsyvi neplanuota masturbacija neturint gašlių minčių ir nepereinanti į kokį nors kitą nepadorų veiksmą visada yra sunki nuodėmė? Situacija tokia, kad su šiuo įpročiu kovoju jau daug metų. Manau, kad tai mano vaikystėje patirtų psichologinių traumų (mušimo, fizinio išnaudojimo, izoliavimo nuo kitų žmonių) pasekmė. Tuo užsiimu ne siekdamas lytinio pasitenkinimo, bet mechaniškai bandydamas užpildyti vidinę tuštumą, skausmą ir kompensuoti žmogiško santykio, artumo, šilumos stygių. Su šituo įpročiu atkakliai kovoju ir jam nepritariu, bet vis dar dažnokai neatsilaikau, neretai tai nutinka praėjus vos porai dienų po išpažinties. Pykstu ant savęs,ir nebežinau, ar esu bevalis, ar čia tiesiog mechaninis įprotis, kurio niekaip neatsikratau. Prašau patarkite, ar kiekvieną kartą taip nusidėjus reikia tai išpažinti?
Dėkoju.