o Tai kaip su tuo ,,kumštelio mušimu,, krūtinėn ir kartojimu ,,aš kaltas,,?

Paklausė anonimas Lapkričio 30, 2011 Tema: Nuodėmė
Gerb, kunigas Gintaras pataria būti atsargiems ir vengti skrupulų. Pradeu abejoti : kad  sąžiningai atlikdamas tradicinę ,,savo paties apkaltą,, niekad neliksiu  be nuodėmės.Sako bažnyčia modernėja, bet kaip ten su tais apeiginiais tekstais? Dėkui už atsakymą.
Susijęs su atsakymu į klausimą: Ar nuodėmė minėti per dažnai Dievą savo mintyse?

Atsakymų: 1

Atsakė kun. Gintaras OFS Kovo 3, 2012

Skrupulai yra liga, kuomet žmogus įžvelgia nuodėmes ten, kur jos nėra.

Kitas kraštutinumas - nematyti nuodėmės ten, kur ji yra.

Tiesa (o ne nuomonė ar manymas) padaro žmogų laisvą (Jn 8,32), ir iš tiesų laisvą; nuo blogio; Dangaus karalystės gyvenimui.

O tiesa yra tokia, "kaip parašyta: Nėra teisaus, nėra nė vieno" (Rom 3,10); "Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos" (1 Jn 1,8);

"9 Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: 10 „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. 11 Fariziejus atsistojęs sau vienas taip meldėsi: ‘Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės ­ plėšikai, sukčiai, svetimautojai arba va kaip šis muitininkas. 12 Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę nuo visko, ką įsigyju.’ 13 O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!’ 14 Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.“ (Lk 18,9-14)

Dažnai jau taip būna, kad pažinta tiesa apie save yra skausminga ir todėl dažnai jos vengiama, bet žmogus auga ir tobulėja tik tada, kai nepaisant to pažintos tiesos skausmo koreguoja savo gyvenimą pagal tą pažintą tiesą. Bijant šio skausmo pasiliekama vietoje...

Nedera savęs kaltinti tais dalykais, dėl kurių iš tiesų nesi kaltas, tačiau dera drąsiai atpažinti savo nuodėmingumą ir eiti toliau, kaip, va, Paulius sako: "12 Aš nesakau, kad jau esu /.../ tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. 13 Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, 14 į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje." (Fil 3,12-14)

Liturgijoje ir atsispindi tas tiesos požiūris apie žmogaus nuodėmingumą - tačiau tas žmogus trokšta Dievo, jis pasitiki ne savo teisumu, kaip tas fariziejus, bet Dievo gailestingumu. Jėzus mieliau sėsdavo prie stalo su nusidėjėliais, o ne su tais, kurie save teisiais laikydavo, nes "nėra teisaus, nėra nė vieno". Ir tikintieji, susirinkę prie Viešpaties altoriaus - prie stalo, nuo kurio jis kaip maistą duoda mums save, pirmiausia išpažįsta, jog yra reikalingi Dievo malonės, kad būtų teisūs, reikalingi Dievo gailestingumo, kuris mus išteisina...

 

Užduoti Klausimą

Temos


...