kunigas kavinėje

Ar bėra prasminga eiti išpažinties, jei žinai, kad nuodėmę vėl darysi?

Ar bėra prasminga eiti išpažinties, jei žinai, kad nuodėmę vėl darysi? Nes meluoji sakydamas, kad taip stengsies nebedaryti. Ir tikriausiai neįmanoma nuoširdžiai kažko gailėtis, jei tikrai tai darysi vėl? Vienas iš pavyzdžių būtų sutuoktiniui eiti išpažinties, kai žmona nešioja spiralę.
paklausė anonimas Gegužės 6, 2012 Tema: Išpažintis

Atsakymų: 2

I

hmz... kartais, man rodos, yra painiojama pati Išpažinties sąvoka, Išpažintimi vadinant kažkokį kitą dalyką, bet ne tai ką Bažnyčia švenčia kaip Kristaus įsteigtą Sakramentą...

pabandysiu paaiškint.

neretai susiduriu su nuostata, kad Išpažintis yra kaip koks kioskelis: atėjai, nusimetei nuodėmių naštą ir keliauk sau sveikas. ar tikrai tai ir yra išpažintis? hmz...

vienas iš pačių gražiausių dalykų sakramentinėje teologijoje, manyčiau, yra bendradarbiavimo su Dievu galimybė. žinoma, sakramentas veikia objektyviai - jei jis teikiamas, jis "veikia". bet klausimas "kiek veikia", man rodos, yra kertinis.

nes būna, kad žmogus metai iš metų eina Išpažinties, tačiau jo gyvenimas nesikeičia, ir jis daro tas pačias nuodėmes kurias darė dar prieš pirmą kartą prieidamas išpažinties. na, žinoma, prisigalvoja dar ir naujų. esmė ta, kad išpažintis lyg ir vyksta, ji veikia, nes Kristus veikia per ją. tačiau... galiausiai reikia vis tik sakyti, kad ji "neveikia", nes žmogaus gyvenimas nesikeičia...

čia neblogas pavyzdys galėtų būti krikštas. jei kunigas teisingai atliko reikalingus veiksmus - vaikas tikrai YRA pakrikštytas. tačiau tai jo gyvenimo (pačia paprasčiausia prasme - to kaip jis mąsto, ką mėgsta, kokios muzikos klauso ir t.t.) nekeičia. šiuo kampu žiūrint darosi labai aišku, kad sakramentai nėra magija. ir jų "veikimas" (gal reiktų sakyti "veiksmingumas"), galiausiai priklauso nuo žmogaus nuolatinio santykio su Dievu.

čia įvadą galime ir baigti :)

-x-x-x-

kalbant apie Išpažintį, labai svarbu prisiminti, kad Išpažinties vaisiai yra mažiausia du. pirmas - ne toks svarbus - tai nuodėmių atleidimas. jis dažniausiai be galo akcentuojamas, pamirštant viso šito reikalo ironiją :)))

juk jei Išpažintis tebūtų nuodėmių atleidimas IR VISKAS, tada tai būtų pats baisiausias sakramentas iš visų :) maždaug - Dievas sakytų: va, Tu, brangusis/brangioji, nusidedi. ir vienintelė išeitis Tau - tai tik vergiškai eiti ir nuolankiai melsti, kad aš eilinį kartą Tavęs pasigailėčiau.

čia žiauriai šluba teologija...

toks "dievas" būtų tikras despotas, laikantis žmogų po padu nuolat (labai subtiliu būdų - t.y. jam "atleisdamas", taip kaip oligarchas gali "atleisti" vieną-kitą litą iš piniginės, jei jam tądien gera nuotaika) jam primindamas, kad jis nusidėjėlis, ir jokių prošvaisčių jam nėr. vienintelė išeitis, tai tik pasijungti prie dirbtinio atsikvėpimo aparato - klausyklos...

va taip būtų, jei Išpažintis būtų vien tik atleidimo sakramentas, man rodos...

ačiū Dievui (o gal ir ne "ačiū", nes nuo to viskas tik sudėtingiau... na bet ne, vis tiek "ačiū", nes sudėtingiau reiškia - įdomiau) taip nėr.

antrasis, kur kas svarbesnis Išpažinties vaisius - tai gydymas.

Išpažinties tikslas - ne tiek atleisti nuodėmę, kiek iš jos išgydyti. ta prasme, gaultinis Dievo siekis per Išpažintį - tai padaryti, kad mes daugiau nebenusidėtume.

sutikite - toks Dievas kur kas rimtesnis ir, atrodo, labiau gerbiantis žmogų :) ir šiaip... Jis netgi labiau gerbia savo Sūnų, kuris mirtimi ant Kryžiaus išlaisvino visus žmones iš nuodėmės. o tai reiškia, kad iš jos galima išgyti. ir būtų pakankamai stačiokiška iš Dievo pusės leisti savo Sūnui išvaduoti žmones iš nuodėmės vergijos, o po to vėl tuos pačius žmones per "atleidimo" sakramentą vėl įkinkyti į tą pačią vergiją, tik jau su išorinėmis "gailestingumo" apraiškomis :)

ir Jūs tą puikiai jaučiate, kalbėdama(s) apie abiejų - Išpažinties ir nuodėmės kartojimą. norint neišprotėti, atrodo, reikėtų liautis darius arba viena, arba kita :)

aišku, liautis eiti išpažinties, rodos, yra kur kas paprasčiau. bet tokia perspektyva nedžiugina. tai būtų lygu situacijai, kai leki viršydamas greitį, matai per gatvę einančius iš mokyklos vaikus ir vis tiek nepaspaudi stabdžių. o kai visus juos ištaškai, tada teisinies, kad buvai iki galo sąžiningas bent jau pats prieš save - juk tikrai viršijai greitį, tai ką čia dabar imti ir apsimetinėti "geručiu" spaudžiant stabdžius?

taigi, panašu, kad reikia galvoti apie tai kaip liautis darius nuodėmę.

čia galima baigti dėstymą ir eiti prie išvadų.

[insivaizduojat, viršijau 8000 simbolių... reik jaust ribą biškį gal? gal.]

žr. žemiau.

atsakė bralgis Gegužės 11, 2012
gal galite atsakyti aiškiau?

II

pirmiausias dalykas, kurį reikia prisiminti, kai atsistojame prieš faktą: "reikia liautis nusidėti" - tai nenuginčijama Tiesa, kad Dievas GALI tai padaryti. Tu - negali. aš - irgi. Čiakas Norisas gali, bet nenori. o tai vis tiek lygu negalėjimui.

reikėtų liautis save centruoti. tai - pirmiausia.

taip kaip Dievas gali išlaikyti manyje negęstantį tikėjimą (o tai, patikėkite, nemenkų jėgų reiklaujantis užsiėmimas), taip Jis gali man išgydyti iš nuodėmės. t.y. - padaryti, kad aš nebenusidėčiau.

tai - pirmas ir pats svarbiausias dalykas. čia - pats geriausias momentas tikėjimo išpažinimui. dabar. užtenka nuleisti akis į klaviatūrą, užsimerkti, ir pasakyti: "tikium kad Tu gali".

....

....

antrą - ne ką mažiau svarbų dalyką - galėčiau papasakoti kaip istorijėlę. vieną kartą švogris vedėsi mane šaudyti ančių. viskas ką supratau iš to reikalo buvo: "norint nušauti antį, reikia taikytis".

su nuodėme - ne kitaip.

bet nuodėmė - ne zelzinas. ir taikytis į ją reikia biškį kitais dalykais, negu dvivamzdžiu. pradžiai geriausiai išsirinkti kažką absoliučiai paprasto. ką nors su kuo Dievui nereikėtų ilgai užsiimti, ir kur man visai patiktų bendradarbiauti su Juo. pvz. - nesikeikti antradieniais. tokie dalykai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nerimtai. bet iš tikrųjų, jei prisimintume izraelitų Išėjimą iš Egipto - kada gi jie patikėjo, kad perėjimas per jūrą sausomis kojomis yra įmanomas? matyt, kad tada, kai ją perėjo. kažkodėl man atrodo, kad didelio skirtumo tarp to ar pereisi jūrą, ar tiesiog paprastą balutę - nėra. stebuklas yra stebuklas, net jei jis ir mažas.

bet mažą stebuklą lengviau išprovokuoti nei didelį. nes Dievas žino, kad maži stebuklai ne tokie pavojingi - jie neleidžia užriesti nosies. o, bet, tačiau, - savo jie padaro. taigi, išsirinkus mažą nuodėmę, nuolat išpažįstant tikėjimą, kad Dievas gali tai padaryti, ir "nusitaikant" į tą nuodėmę - Dievui tai įmanoma.

toliau (liko trys dalykai)

kažkada sugalvojau tokią ereziją: "geriau gyvenimas apsileidus, nei kvaili pasiryžimai".

todėl nereikia pasiduoti entuziazmui ir prisikurti visokių svajonių... jei pats Jėzus krito tris kartus, tai Jūs krisit kol pratrysit... todėl labai svarbu apgauti (bent jau pradžioj) kipšą. jei susigalvosit kažką rimto, didingo ir įstabaus, jis tą pajus. ir, patikėkit, nesnaus :)

todėl geriausia pradėti linksmai, kone nerūpestingai ir - svarbiausia - nuo vieno mažo dalyko. ne nuo vieno su puse. ne nuo "vienas, du - minty", bet nuo vieno, mažo ir lengvai įveikiamo dalyko. tokio dėl kurio kipšui neimtų skaudėti inkstai kurių jis neturi... o rytojus pasirūpins savimi pats.

tada, pagaliau - nusitaikyti.

t.y. baigiant Išpažintį sakyti: "ryžtuosi iki kitos Išpažinties ypatingai kovoti ir neapsileisti būtent šitam nereikšmingam dalyke". aišku, toks pasakymas šiek tiek įpareigoja. todėl svarbu išsirinkti ką nors nesunkaus :))) kitąkart atėjus išpažinties, jos pradžioje sakyti: "po praeitos Išpažinties ryžausi kovoti su va šituo nereikšmingu dalyku; sekėsi taip ir taip...;" o jau tada atraportuoti visa kita. Ir tada vėl sakyti: "ryžtuosi iki kitos Išpažinties ypatingai kovoti ir neapsileisti būtent šitam pačiam nereikšmingam dalyke". Ar dar reikia sakyti, ką reikia sakyti pačioj pradžioj, kitąkart atėjus Išpažinties?...

tai ir yra nusitaikymas - kaip gaudant blusą - jei nesutrinsi jai kojų, niekaip jos nagu neprispausi prie stalo. nuodėmės kojos - tai jos sugebėjimas pasislėpti tarp kitų nuodėmių. jos kojos - tai sugebėjimas priversti mane galvoti, kad man reikia kovoti su visomis nuodėmėmis iš karto. arba - dar geriau - kad privalau pradėti kautis su pačia didžiausia savo gyvenimo nuodėme.

kartais taip būna - Dievas ima ir atveria savo dosnųjį delną. bet retai. ir tik Čiakui Norisui. o visi kiti, kurie nemoka užmušti dviejų akmenų su vienu paukščiu, turi keliauti pamažėle ir, kaip senovės filosofai, prie sudėtingesnių dalykų artintis pradedant nuo paprastesnių.

nėra nieko gėdingo pradžioj išmokti pereiti gatvę tik pėsčiųjų perėjoje, o jau tik po to pasiryžti nebesisiųsti vogtų programų. tačiau nuodėmės kojos man sako, kad pirmiausia - torrentai, o jau tik po to - žali šviesoforai... melas visa tai. tokias kojas reikia trinti, o pačias tų kojų turėtojas - traiškyti. geriausia - ne savo rankomis :) juolab, kai Vienas kartą ir visiems laikams ištiesė abi pagalbos rankas būtent šiam reikalui.

na ir pagaliau - trečias paskutinis dalykas -

duokite sau laiko!

mes juk nepuolame pilti lauk vandens iš arbatinuko, jei jam prireikia šiek tiek laiko, kad užvirtų? tai kodėl tada pametame bet kokią viltį ir entuziazmą, vos tik kažkas nepasiseka (būtinai "iš pirmo karto"!) dvasinės brandos kelyje? ir kodėl sakom: "man nepasisekė" ta prasme, kad "nebeverta tuo užsiimti"?

yra baisiai juokinga vieta lietuviškame Biblijos vertime - man kai liūdna pasidaro, tai aš ją visuomet pasiskaitau:

neperdėk būdamas teisus,
ir neperdėk būdamas išmintingas.
neperdėk būdamas nedoras,
ir nebūk kvailas,
kad nemirtum ne savo laiku.

nieko čia nenorėjau ta citata pasakyti protingo. gal tik tas "nebūk kvailas" kažkaip suskambo šįkart gražiai. nesileisti kvailinamam visokių padrikų minčių (pvz. kad kažkokia spiralė gali nugalėti Dievą), o verčiau užsiimti kuo nors naudingu. pvz. eiti pasivaikščioti per perėjas :)))

-x-x-x-

p.s. aš, žinoma, suprantu, kad šitas klausimas yra be galo rimtas. ir tikrai nereikėtų manyti, kad žiūriu į jį nerimtai. tiesiog... humoras visiškai neprieštarauja išgelbėjimui ir išgydymui iš nuodėmės. gal netgi kaip tik priešingai.

va imam - pasistatom kokį nors baubą prieš akis ir tada rėkiam iš baimės: "neįmanoma!" o žmogus kai rėkia, tai jis visai nesidairo. užtektų apsidairyt, ir pamatytum, kad va - šalpusniai ir kitokios salotos, dar langą atsidaryt galima, jei kilimai namie seniai siurbti... o rėkti? kam gi rėkti? net jei ir iš baimės?

prieš žiūrint į baubus reikia gerai žvilgsnį patreniruot. ateis laikas ir jiems, be abejonės. bet kam gi nuo jų pradėti?

....

....

nu romanas čia gavosi... reiks išleist atskira knyga jį...

+

atsakė bralgis Gegužės 11, 2012

Temos


Draugai





...